Publikacijos

Niekada nesakyk niekada. Mokytoju tapau staiga, netikėtai ir tuo džiaugiuosi

Labai daug girdime apie mokytojus iš pašaukimo, kalbame apie tuos „grynuolius“, kurie jau nuo mažų dienų svajoja apie darbą klasėje, tačiau egzistuoja ir kitoks pedagogo „kelias“. Paskutinėje „Mokysiu“ tinklalaidžių ciklo laidoje kalbėjosi įkvepiančios asmenybės, kurios mokytojo specialybę pasirinko neplanuotai, netikėtai ir tuo labai džiaugiasi. Buvusi didelių korporacijų vadovė, šiuo metu technologijų mokytoja Ramunė Guogytė ir aviacijos srityje dirbanti stiuardesė, instruktorė, pradinio ugdymo ir ankstyvosios užsienio kalbos mokymo studentė Julija Borovskaja pasidalijo savo istorijomis, kaip atėjo iki sprendimo tapti mokytojomis ir kaip dėl to jaučiasi dabar.

Iš didelių korporacijų į mokyklą – kodėl?

Paklausta, kokie motyvai lėmė netikėtą pasirinkimą eiti mokytojos keliu, Ramunė pasakojo, jog tai nebuvo greitas sprendimas, tam žingsniui reikėjo pribręsti.

„Matyt, tai buvo kelias, link kurio aš ėjau. Jau daug metų buvau „Jaunimo linijos“ savanorė, man visada norėjosi prisidėti prie sąmoningesnės visuomenės ugdymo. Ilgą laiką mąsčiau, kaip aš galėčiau vienaip ar kitaip tai padaryti. Tuo pat metu jutau šiokį tokį nuovargį nuo privataus sektoriaus, norėjau padaryti pertrauką. Tuomet ir atėjo tas supratimas, kad man didžiausias džiaugsmas kyla tada, kai mes su komanda pasiekiame bendrų tikslų. Pamaniau, kad galbūt mokykla galėtų būti ta vieta, kur galėčiau įgyvendinti savo vizijas ir tikslus, kur galėčiau nusiraškyti sau papildomo natūralaus džiugesio.

Technologijų mokytos specializaciją pasirinkau, nes mano antroji specialybė yra kostiumo dizainas. Galėjau dirbti ekonomikos arba technologijų mokytoja. Kai sužinojau, kad galiu rinktis technologijų dalyką, taip stipriai apsidžiaugiau, nes mėgstu darbą su tekstile, mes su vaikais analizuojame tekstilės pramonės problemas ir daugybę kitų įdomių dalykų“, – pasakojo R. Guogytė.

Julijos Borovskajos idėja pasukti savo profesinį kelią link mokyklos dar tik pildosi, jauna moteris studijuoja pedagogiką, tačiau taip pat pripažįsta, kad ši mintis kilo tada, kai aviacijos sritį sustabdė pasaulinė pandemija ir ji svarstė, kurią sritį turėtų pasirinkti ateičiai.

„Negaliu pasakyti, kad svajojau būti mokytoja, anaiptol, tai buvo netikėtas posūkis. Kadangi taip viskas susiklostė, mano darbo sektorius labai nukentėjo, aš tuo metu atradau galimybę studijuoti. Svarsčiau ir apie studijas užsienyje, tačiau, pamačiusi pasaulines problemas, aplankiusi daugybę šalių, labai norėjau grįžti į Lietuvą. Turime labai daug galimybių ir reikia galvoti, ne ką tau Lietuva gali duoti, bet ką pats gali duoti savo šaliai.

Apsisprendimas studijuoti pedagogiką įvyko po motyvacinio pokalbio su universiteto atstovais. Studijuoti VDU mane patraukė būtent šio universiteto gyvybingumas“,– pasakoja J. Borovskaja.

Iš biuro į darbą klasėje: kokie iššūkiai pasitiko?

Paklausta, kaip stipriai pasikeitė gyvenimas, nusprendus pakeisti profesiją, Ramunė pasakojo, kas buvo sudėtingiausia prisitaikant naujame darbe.

„Iš tiesų nepajaučiau labai didelio skirtumo, nes mokykla taip pat yra organizacija. Lygiai tiek pat reikia prisitaikyti prie naujų žmonių, prie aplinkos, prie kolektyvo. Aš žengiau į mokyklą Rugsėjo 1-ąją su ta didele pagarba vaikams, mokytojams. Esu dėkinga savo mokyklai už didelį palaikymą, patarimus, pagalbą ir šiltą priėmimą.

Pradėjusi dirbti mokykloje, mokytojų kambaryje pasidalindavau sudėtingomis situacijomis, kurios mane neramindavo. Gavau daug patarimų dėl klasės valdymo, tai man padėjo jaustis ramiau, jaučiau rūpestį ir palaikymą iš kolegų, administracijos“, – pasakojo R. Guogytė.

Dar tik mokytoja tapsianti Julija svarstė apie būsimą darbą ir jo prasmę.

„Aš jau nedirbu stiuardese, mano darbas susijęs su aviacijos mokymų vedimu. Aš nesakau, kad aš paliksiu aviaciją, bet aš noriu būti mokytoja, kadangi, bręstant kaip žmogui, aš supratau, kad man svarbi ne mano vienos egoistinė ateities perspektyva. Norėčiau, kad ir mano vaikai augtų sveikoje, natūralioje aplinkoje. O būtent maži vaikai yra kaip drobė, ant kurios tu gali „piešti“.

Labai svarbu, koks tu ateini į mokyklą. Esi tvirtas kaip asmenybė, atsineši daug gerų minčių, pasitikintis, gali tuo pasidalinti. Aš esu dar mokymosi procese, noriu įgyti kuo daugiau žinių, kurias galėčiau toliau panaudoti savo būsimame profesiniame kelyje“, – kalbėjo J. Borovskaja.

Baimė keisti profesiją: kaip ją įveikti?

Vedėjai pasukus kalbą apie pedagogikos profesiją apipynusius mitus ir stigmas, pašnekovės pasidalijo, su kokiu požiūriu susidūrė pranešusios, jog nusprendė keisti arba įgyti papildomą pedagogo profesiją. Abi sutartinai kartojo, kad svarbiausia – ko nori pats, o ne ką apie tai mano kiti.

„Mano aplinkoje buvo tiek palaikančių, tiek abejojančių mano sprendimu. Bet aš pasakysiu, kad kai tu pats žinai, ko tu nori, tau nėra svarbu, ką galvoja kiti. Ne artimiesiems reikės tavo darbą dirbti, o tau“, – kalbėjo J. Borovskaja.

 

Su didele „puokšte“ nuomonių susidūrė ir Ramunė. Ji pasidalijo patirtimi, kokia didelė dalis žmonių palaikė, kiti žavėjosi, matėsi, kad patys svarsto apie tokį žingsnį, bet dar nedrįsta, kiti labai susirūpino.

Paprašyta patarti jauniems žmonėms, kurie svarsto ir galbūt abejoja rinktis mokytojo profesiją ar ne, Vilniaus šv. Kristoforo progimnazijos mokytoja patarė nebijoti ir išdrįsti.

 

„Mano patarimas būtų pabandyti, ateiti, paimti, išdrįsti. Man asmeniškai šie metai, kuomet dirbu mokytoja, vieni geriausių metų per penkiolika metų. Nesakau, jog jie buvo lengvi, tačiau patyriau labai daug džiaugsmo. „Jaunimo linija“ ir „Renkuosi mokyti“ organizacija, tai buvo tai, kas man geriausia nutiko gyvenime. Visiems rekomenduoju „Renkuosi mokyti“ programą, kas galvoja apie mokytojo darbą, tai organizacija su labai stipriomis vertybėmis, labai graži bendruomenė, tikslai,  mes siekiame, kad kiekvienas vaikas patirtų mokymosi džiaugsmą ir sėkmę “, – kalbėjo R. Guogytė.

 

„Svarbiausia mylėti tai, ką darai, tuomet viskas klostosi puikiai. Tai galioja tiek dirbant mokytoju, tiek dirbant kitose srityse. Svarbiausia pasitikėti savimi, turėti pakankamai žinių ir jomis dalintis“, – teigė J. Borovskaja.

Daugiau apie mokytojo profesiją, pedagogikos studijas – kitose tinklalaidėse. Jų galite klausyti „Spotify“ paskyroje „Mokysiu“ arba „YouTube“ platformoje Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos paskyroje.

Būsimo mokytojo bandymų aikštelė – kaip ji atrodo?

Aviacijos studentai mokosi stimuliatoriuose, medikai tyrinėja manekenus, o kaip praktikuojasi ateities mokytojai? Kartu su trimis pašnekovėmis bandysime atsakyti į klausimą, kaip mokytojai pasirengia dirbti klasėse.

Apie studijas ir praktikas mokyklose kalbėjo Vilniaus Jono Basanavičiaus progimnazijos prancūzų kalbos mokytoja, direktorės pavaduotoja ugdymui Donata Vaičiulienė, taip pat VDU Švietimo akademijos Švietimo vadybos magistrantūros programos studentė, tarptautinio darželio „Katino dienelės“ įkūrėja Asta Jagelo ir Jonita Rukšėnaitė, darželio auklėtoja, neseniai baigusi ikimokyklinio ugdymo pedagogikos ir priešmokyklinio ugdymo studijas.

Noras dalytis ir ugdyti – būtinas mokytojui 

Paklausta, kaip po daugelio metų darbo Londone kilo mintis keisti profesiją ir grįžus į Lietuvą įkurti nuosavą darželį, Asta Jagelo juokavo, jog pokyčiai atėjo organiškai po pirmojo vaikelio auginimo. 

„Labai natūraliai atėjo pokyčiai ir tam tikras vertybių išsigryninimas. Nuo bendravimo su didelių įmonių atstovais personalo atrankos klausimais dabar tenka bendrauti su pačiais mažiausiaisiais, taigi pokytis buvo labai didelis. Tačiau būtent dukrelės auginimas pastūmėjo veiklai, kuria užsiimu dabar“, – pasakoja A. Jagelo. 

Su pačiais mažiausiaisiais ugdymo įstaigoje tenka bendrauti ir Jonitai Rukšėnaitei, kuri dalijosi, kokie iššūkiai ją pasitiko, pradėjus dirbti darželio auklėtoja.  

„Teko dirbti su skirtingo amžiaus vaikais. Dabar turiu grupę, kur vaikams 5-eri, 7-eri metai. Su mažesniaisiais dirbti sudėtingiau, nes juos reikia ne tik ugdyti, bet ir saugoti, būti ne tik auklėtoja, bet ir antrąja mama“, –  patirtimi dalijosi J. Rukšėnaitė.  

Vilniaus Jono Basanavičiaus progimnazijos direktorės pavaduotoja ugdymui dirbanti Donata Vaičiulienė samprotavo, jog pašaukimas būti mokytoju „ateina“ iš šaknų.  

„Labai svarbus tas pojūtis, ar aš noriu būti mokytoju, ar noriu būti šalia vaikų, ar noriu dalyti save kitiems. Nes juk mes, mokytojai, esame tie antrieji žmonės, kurie po tėvų daugiausia laiko praleidžia su vaikais“, – kalbėjo D. Vaičiulienė. 

Mokytojų praktika – kokia ji?  

Paklausta, ar keičiasi jaunų mokytojų, ateinančių praktikuotis į mokyklą, motyvacija, D. Vaičiulienė pasakojo, jog mokykloje, kurioje ji dirba, iš tiesų, gausu studentų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio. „Nors pastaraisiais metais norinčiųjų dirbti mokykloje gal kiek ir mažiau, tačiau motyvacija tikrai didesnė. Ir labai džiugu, kad ateina jauni žmonės, pavyzdžiui, baigę programą „Renkuosi mokyti“, ir po praktikos tikrai dažnai pasilieka dirbti mokykloje. Atrodo, prieš metus buvau mentorė, o dabar jau skambinu savo buvusiai studentei, kuri jau yra mano kolegė, dirbanti mokytoja kitame mieste. Tokie momentai labai džiugina, nes matau, kaip žmonės auga ir skleidžiasi, atranda save mokykloje.  

Lygindama lietuvius studentus, kurie praktikuojasi mokykloje, su užsienio studentais, pastebiu tai, kad pastarieji yra labiau atsipalaidavę ir iš karto „eina“ į kontaktą su vaikais. Mūsiškiai studentai galbūt kuklesni, ne tokie drąsūs, o užsieniečiai labiau atsipalaidavę, jie iš karto ieško vaiko akių ir be jokio paraginimo mezga su juo kontaktą, kuria ryšį. Mūsų studentams tai ateina labiau su patirtimi per praktiką“, – pasakoja D. Vaičiulienė. 

Tvirtus pagrindus kurti savo darželį Astai padėjo švietimo lyderystės studijos VDU. Pašnekovė džiaugėsi nedvejojusi ir pasirinkusi mokslą, kuris padėjo geriau perprasti sistemą ir įsigilinti į pedagogikos subtilybes. 

„Iššūkių buvo tikrai daug, tačiau kai labai nori, viską įmanoma suderinti. Mokytojo specialybė yra ta, kur tu augi kas dieną. Patirtį daliji ir priimi, kasdien turi augti, mokytis, o būtent tai ir džiugina“, – kalbėjo A. Jagelo. 

Kaip pasiruošti pirmajam susitikimui su mokiniais 

Jonita Rukšėnaitė, paklausta, ar prisimena savo praktiką, dalijosi savo patirtimi ir ragino būsimus mokytojus nepasiduoti baimei.  

„Mano pirmoji praktika buvo labai greitai – tik įstojau į universitetą ir jau po mėnesio buvo pirmoji praktika. Prisimenu save drebančiomis kojomis, drebančia širdimi, klausiančia savęs, o ką aš jiems pasakysiu, o kaip vaikai reaguos? Darželyje mane pasitiko labai maloni mentorė, kurią iki pat šiandien prisimenu. Net ir dabar, kai susiduriu su sudėtingomis situacijomis, ją prisimenu ir svarstau, o kaip mano situacijoje elgtųsi ji. Tuomet mintyse piešiu tą vaizdą, kaip mano pirmoji mentorė elgtųsi ir kalbėtųsi su vaikais, kaip spręstų problemas. Tai jos pagalba man, pamokos ir perduota patirtis buvo labai reikšminga. Jaunam mokytojui nepaprastai svarbu sutikti tokį žmogų, kuris tave priims, paskatins ir padės tau tobulėti“, – savo pirmosios praktikos prisiminimais dalijosi J. Rukšėnaitė. 

Progimnazijoje būsimus mokytojus praktikai priimanti mokytoja Donata pasakojo, kad jauni specialistai susiduria su tokiomis pačiomis problemomis ir baimėmis – ar mane priims, ar mokėsiu paaiškinti vaikams, ar pavyks sukurti ryšį? 

„Būtent dėl jaunus mokytojus kamuojančių baimių labai svarbu juos mokyklose pasitinkantis mentorius, tai, kas tave „veda už rankos“, tai, kas tau parodo kryptį ir duoda pavyzdį. Kuo įdomus darbas ir praktika progimnazijoje – tai, kad mūsų mokykloje mokosi skirtingo amžiaus moksleiviai, nuo pirmokų, kurie mokosi pirmąją raidę, iki aštuntokų, kurie jau vienas žingsnis į suaugusiųjų pasaulį. Tai yra skirtingi amžiaus tarpsniai, skirtinga raida, todėl praktikos metu būsimi mokytojai gali prisiliesti prie skirtingų mokymo metodų, gali save išbandyti, kas labiau patinka, atrasti save“, – pasakoja D. Vaičiulienė. 

Koks žmogus renkasi pedagogo profesiją? 

Pašnekovės pastebėjo, jog mokytojo profesiją renkasi motyvuoti ir aktyvūs žmonės. Daugelis jau žino tiksliai, jog nori dirbti su vaikais, nori daryti pokytį ugdymo įstaigose, galbūt nėra tikri dėl to, kurią amžiaus grupę nori ugdyti, tačiau yra atviri pasiūlymams ir nori tobulėti. 

„Viena yra stebėti iš šono, kita pačiam įsilieti į ugdymo procesą. Tam yra reikalinga praktika, žmonės pasibando. Kas iš tiesų labai džiugina, kad į mokyklą jau ateina ne ką tik studijas baigę, bet jau gyvenimiškos patirties, darbo kitose srityse turintys žmonės, supratę, kad nori dirbti mokykloje ir dalytis su kitais. Ne veltui sakoma, kad mokytojo darbas – tai širdies darbas. 

Turbūt pagrindinis užtaisas, kuris veda žmones į mokyklą dirbti, tai norėjimas dalytis, duoti kitiems. Žmogus „pildo“ save, ir ateina tas laikas – atiduoti, pasidalyti savo patirtimi. Man taip gražu, kai reikšmingą karjerą sukūrę žmonės, sulaukę jau brandaus amžiaus, pasirenka keisti savo profesiją, renkasi darbą mokykloje ir kasdien bendrauja, dalijasi savo patirtimi su vaikais, kurie yra mūsų ateitis, mūsų visuomenės dalis“, – pasakoja D. Vaičiulienė. 

Kas įdomiausia mokytojo darbe?

Žvelgiant iš šono, mokytojo darbas gali pasirodyti rutiniškas: besikartojanti medžiaga, nesibaigiantys namų darbai. Tačiau visada galima pasirinkti, kokiu mokytoju būti – standartišku ar įdomiu? Projekto „Mokysiu“ tinklalaidėje – įdomūs, smalsūs mokytojai, kurių pasiteiravome, kas mokytojo darbe yra įdomiausia.

Pokalbio pašnekovai: Melkio mokyklos matematikos, istorijos ir etikos dalykų mokytojas Aurimas Radkevičius, pernai metais „Metų mokytojo“ premija įvertintas biologijos mokytojas Aleksej Peržu ir etikos mokytoja, tapti mokytoja apsisprendusi po daugiau kaip dešimtmečio patirties kituose darbuose, Rasa Najulytė-Patamsienė.

Kada ir kaip atėjo mintis tapti mokytoju?

Visų trijų pašnekovų kelias į mokytojo profesijos pasirinkimą buvo skirtingas, Aleksej jau mokykloje pasirinko mokytojo darbą, o Rasa ir Aurimas išbandė kitas profesijas, kol pasiryžo pasikliauti vidiniu balsu ir pasukti į pedagogiką.

„Visą laiką aš žinojau, kad būsiu mokytoja. Tačiau, kai atėjo laikas rinktis studijas, aš, atvirai šnekant, išsigandau visuomenės požiūrio. Tuo metu mokytojo profesija atrodė ne tai kad nemadinga, bet buvo kaip variantas, neturintiems kito pasirinkimo, kur stoti. Todėl baigusi kitas studijas, dešimt metų dirbau komunikacijos, renginių srityje ir visą laiką būdavo, kai tik atsiranda renginiai su vaikais, visą laiką jie man atitekdavo, aš tuo mėgavausi. Tuomet atėjo laikas, kai atrodė, kad reikia kažką pakeisti, tada nusprendžiau save išbandyti ir tapau vaikų auklėtoja darželyje. Ten padirbusi supratau, kad esu ten, kur turiu būti. Pabaigusi studijas, nuėjau dirbti į mokyklą.

Mano abu tėvai pedagogai, galbūt aš per daug gerai žinojau mokytojų darbo užkulisius, tačiau kartu žinojau, koks prasmingas mokytojo darbas,“, – savo kelią, kaip tapo mokytoja, pasakoja R. Najulytė-Patamsienė.

Panašiai įvykiai susiklostė ir Aurimui, kuris dirbęs vadybininko darbą, nusprendė viską pakeisti ir tapti net trijų dalykų mokytoju. „Aš iš pradžių dirbau vadybinį darbą. Netikėtai gavau pasiūlymą, gal svarstyčiau tapti mokytoju. Man tai buvo staigmena, tačiau mane kiti palaikė, jog aš moku elgtis su vaikais, man tai sekasi. Kažkoks vidinis noras skatino pabandyti, nutariau juo pasikliauti. Vidinis balsas nuvedė ten, kur man geriausiai ir sekasi, tai yra mokykloje“, – pasakoja A. Radkevičius.

Tuo tarpu Aleksej Peržu mokytojo kelią pasirinko iš karto po mokyklos, tačiau prisipažino, kad tai nebuvo lengvas pasirinkimas. „Studijuoti biologijos pedagogiką sugalvojau likus dviem mėnesiams iki brandos egzaminų. Biologijos dalykas buvo mano mėgstamiausias mokykloje ir aš galvojau, kad būsiu gydytojas, bet paskutinius mėnesius pajutau, kad gydytojo darbas gal ne man, tai ne ta veikla, kuri man leistų atskleisti mano kūrybinius sugebėjimus. Tuomet prisiminiau savo mamos svajonę – būti mokytoja, pagalvojau, kad tai geras sprendimas. Dar pasikonsultavęs su savo mokytojais, apsisprendžiau tapti mokytoju. Pabaigęs studijas ir net du magistrus, grįžau mokyti į savo mokyklą ir dabar jau esu ten direktoriaus pavaduotoju“, – pasakojo A. Peržu.

Netradicinės ir kūrybiškos pamokos

Vedėjai paklausus „Metų mokytojo“ premija įvertinto Aleksej Peržu apie sklandančius įvairius pasakojimus apie jo taikomus mokymo metodus bei jų nestandartiškumą, mokytojas pasidalijo mintimis, kaip sudomina vaikus  dėstomu dalyku.

„Pedagogo darbas yra labai kūrybiškas, į visas pamokas reikia kūrybiškai žiūrėti. Tai, ką taikau, nėra kažkas inovatyvaus, tai labiau netradicinis požiūris į ugdymo procesą: technologijų naudojimas, projektų įtraukimas į tarptautines programas, mokiniams galimybė pamatyti, kaip pamokos vyksta užsienyje. Galiu pasakyti, kad tai taip pat motyvuoja ir veikia. Mokytojo darbas – prasmingas, tu darai pokytį, visi žodžiai pasakyti per pamoką, visi darbai  nenueina veltui, tu matai  rezultatą, tikrai džiaugiesi kiekvienu mokiniu, kiekvienu pasiekimu. Vienas įdomiausių dalykų mokykloje – eksperimentuoti ir kurti“, – pasakoja A. Peržu.

Etikos mokytoja dirbanti Rasa pasakojo pasirinkusi mokyti etikos dėl šio dalyko „platumo“ ir galimybės į tai žiūrėti kūrybiškai.

„Aš į etikos dalyką pasižiūrėjau netradiciškai. Pagalvojau, jog tai pamoka, kur galiu labai daug duoti mokiniams. Kiek daug temų, kurias galime aptarti, į kurias galime gilintis, galbūt tai, ko mokiniams trūksta kitų pamokų metu“, – pasakoja R. Najulytė-Patamsienė.

Kaip kurti ryšį su mokiniais?

Visi trys mokytojai patvirtino ryšio su mokiniais sukūrimo svarbą. Reikšminga pačiam atsiverti, tuomet tai jaučia ir mokiniai.

„Jei reikėtų atsakyti, kas svarbiau, ar ryšys su mokiniu, ar akademiniai dalykai, manyčiau, kad vis tik ryšys nepaprastai svarbus“,– teigia A. Radkevičius.

„Jeigu nebus to teigiamo ryšio tarp mokinio ir mokytojo, sąveikos, santykių, tada galime sakyti, procesas sustos. Ryšys yra ypatingai svarbus“, – teigia A. Peržu.

„Net ir akių kontaktas svarbu. Jeigu su mažais vaikais bendrauji – gali pritūpti, kad būtum tame pačiame lygyje, o ir su vyresniais vaikais bendrauti išlaikant pagarbą, nesvarbu kiek jam metų, kaip jis mokosi. Mokinys tuomet mato, jog juo pasitikima, jaučia atsakomybę“, – pasakoja R. Najulytė-Patamsienė.

Mokytojo darbas – ne tik duoti, bet ir gauti grįžtamąjį ryšį

Vedėja klausė, kur mokytojams yra „plakanti širdis“ ir motyvacija, vedanti į priekį, kasdien eiti į mokyklą mokyti.

„Užklupus abejonėms dėl savo darbo man tereikia nueiti į pamoką ir joje kaskart nutinka kažkas įdomaus, kažkas fantastiško. Galbūt mokinys pasako kokią mintį, atrandame kažką ypatingo. Tai jeigu per dieną net šešios pamokos, tai po jų supranti, kad tu niekur kitur tu negausi šitiek daug, ir atiduodi labai daug, bet ir daug daugiau gauni atgal. Sunkesnėse  situacijose tu paaugi,  gerose situacijose pasitvirtini, kad viskas gerai, tu savo kelyje“, – pasakoja R. Najulytė-Patamsienė.

Kuo išsiskiria būsimų mokytojų studentiškas gyvenimas?

Projekto „Mokysiu“ tinklalaidžių seriją tęsiame nuotaikinga tema apie būsimų mokytojų studentišką gyvenimą. Dvi pedagogiką studijuojančios merginos sutiko pasidalinti mintimis, kuo išsiskiria mokytojų studentiškas gyvenimas, ko mokosi universitete, ką veikia po paskaitų ir kaip visur suspėja?

Apie būsimų mokytojų laisvalaikį, hobius bei laiko planavimą kalbėjosi Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos II kurso studentė Saulė Balsytė ir Vilniaus universiteto Vaikystės pedagogikos 2 kurso studente Martyna Vilutytė.

Kodėl pasirinkote tapti mokytojomis? 

VU Vaikystės pedagogiką studijuojanti Martyna Vilutytė pasakojo, jog dar devintoje klasėje, kai reikėjo rinktis kryptis ir dalykus būsimiems egzaminams, ji svarstė apie profesiją, kuri apimtų viską, kas jai patinka. 

„Ieškojau dalyko, kursi apimtų viską, kas man patinka, daug sričių ir tuo metu pagalvojau, kad geriausiai tai atitinka pedagogikos studijos“, – pasakojo M. Vilutytė. 

Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos studentė Saulė Balsytė prisiminė, jog apie pedagogiką pradėjo svajoti po pabandymo vesti pamoką. 

„Aš irgi esu tas žmogus, kuriam viskas sekasi ir viskas patinka. Tačiau muzika traukė labiausiai ir jau nuo trejų metų, kai tėtis nupirko mažą sintezatorių, aš supratau, kad norėsiu sieti savo gyvenimą su muzika. Galvojau apie atlikimą, galvojau apie filologiją, bet tada, dešimtoje klasėje, muzikos mokytoja man leido pravesti muzikos pamoką ir man tai labai patiko. Tada suvokiau, kad į pedagogiką sutelpa visos sritys, tai man patinka ir sekasi“, – pasakoja S. Balsytė. 

Ko tikėjotės iš pedagogikos studijų? 

Martyna pasakojo universitete tikėjusi pamatyti šiuolaikišką požiūrį į pedagogiką ir džiaugiasi, jį ten atradusi. Saulė tuo tarpu kėlė didelius lūkesčius pedagogikos studijoms ir buvo susikūrusi vaizdinį, kokios jos turėtų būti.  

„Aš esu toks žmogus, kad daug tikiuosi iš visų. Turiu tokį pedagogišką, reiklų požiūrį. Tačiau nesitikėjau, kad aš visiškai nejausiu konkurencijos, mes esam kaip komanda, vieni kitiems labai padedam, bendraujam, mokom. Džiaugiamės maloniais dėstytojais, su kuriais galime gerti kavą, arbatą, bendrauti apie gyvenimą. Labai džiaugiuosi dėstytojais, kurie šiuolaikiški, rūpestingi, šiltai bendrauja. Tai patvirtina tiesą apie posakį, jog mokytojas niekad nesensta, nes mokosi kartu su vaikais“, – mintimis dalinosi S. Balsytė. 

Kaip pavyksta suderinti mokslą ir laisvalaikį? 

Saulė papasakojo kruopščiai planuojanti savo dienos laiką, kiekvieną dieną pasidaranti darbų sąrašą ir jo besilaikanti. 

„Esu studentų parlamento narė, studentų atstovybės iniciatyvinės grupės narė, taip pat dainuoju chore „Ave vita“, priklausau Lietuvos jaunimo dienų šlovinimo chorui ir muzikos pedagogų chorui, esu pirmakursių mentorė. Įsitraukus į daug po pamokinių veiklų, labai svarbu studijų darbų nenukelti paskutinei nakčiai. Tiesiog reikia skirti ryte 10 minučių viskam susiplanuoti ir tada pavyksta visur suspėti. Labai tikiuosi, kad ir pradėjusi dirbti mokytoja savo hobių neapleisiu, matau daug gerų pavyzdžių, kaip mokytojomis dirbančios kolegės lanko choro repeticijas ir tai puikiai suderina su darbu“, – savo patirtimi dalinosi S. Balsytė. 

Tuo tarpu Martyna pasakojo, jog rytais darbų sąrašų nedaranti, labiau save vadina „organizuoto chaoso“ atstove. 

„Esu meniškos sielos žmogus, mėgstu kūrybines veiklas, šiais metasi buvau pirmakursių kuratorė universitete, organizavau universiteto dienas, buvau išrinkta atstovybės pirmininke, dirbu korepetitore ir įsitraukiu dar į daug kitų veiklų. Mane gelbėja kalendorius, kuriame viską susižymiu. Tačiau esu tokios nuomonės, kuo daugiau darai, tuo daugiau padarai. Sulaukiu daug patarimų tiek iš buvusių mokytojų, tiek iš dėstytojų, visuomet į juos galima kreiptis su klausimais, tai labai šilta ir atvira bendruomenė“, – kalbėjo M. Vilutytė. 

Kodėl būti mokytoju? 

Pašnekovės paklaustos, ką patartų jauniems žmonėms svarstantiems tapti mokytojais, tačiau gal kiek abejojantiems, patarė nebijoti siekti savo svajonių ir eiti savo keliu. 

„Mokytojo specialybė – didžiulė dovana. Tai kaip mokėjimas save dovanoti kitiems. Nes tai ką tu duodi, tu gauni trigubai“, – reziumavo S. Balsytė. 

Martyna teigė galinti tik pritarti kolegės mintims, rekomendavo nepabijoti priimti šį iššūkį ir stoti į pedagogiką,  nes būti mokytoju yra tikrai dovana į kurią suplaukia daug kitų sričių ir yra ypatingai daug galimybių save realizuoti. 

Ar mokytojo profesija – visam gyvenimui?

Mokytojas – tai profesija, kuriai reikia empatijos, pastabumo, lyderystės. Savybių, praverčiančių ne tik mokykloje, bet apskritai kasdienybėje, žmogaus karjeroje. Tad ar būna buvusių mokytojų, o gal mokytojas – profesija visam gyvenimui?

Šia tema kalbėjomės su trimis savo patirtimi pasidalinti sutikusiais pašnekovais, mokytojais: Miša Jakobu, buvusiu ilgamečiu Vilniaus Šolomo Aleichemo gimnazijos direktoriumi, matematikos mokytoju, šiuo metu didelės korporacijos administracijos direktoriumi, Andriumi Bautroniu, Raseinių meru, istorijos mokytoju bei Simonu Šabanovu, Vilniaus universiteto dėstytoju, geografu, mokymo turinio ekspertu, tiesiog mokytoju, įvertintu Metų mokytojo apdovanojimu.

Ar lengva tapti mokytoju-legenda?

Mokytojo profesija – viena iš tų, kurią pasirinkęs gali tapti legenda, kurios darbo rezultatus atspindi auklėtų mokinių pasiekimai, išlikę šilti prisiminimai. Tad kas yra geras mokytojas ir kaip tapti pedagogu-legenda, pašnekovų teiravosi laidos vedėja Rasa Jusionytė.

„Kad mokiniams taptum legenda tu turi ne tik mokyti, bet ir išmokyti, turi tapti savu, išmokti gyventi mokinių gyvenimą. Mokytojas turėtų jausti atsakomybę už vaikų ateitį, nes tu esi pirmasis konsultantas, kuris mato vaiką ir gali jam patarti svarbiais gyvenimo klausimais. Jei pavyksta tai atlikti, įsijausti į savo mokinių gyvenimą – patys vaikai pasako apie tave, kad esi legenda“, – pasakoja M. Jakobas

Tuo tarpu Simonas pasidalino mintimis, kad geri mokytojai – tai įvairūs mokytojai.

„Mokiniai turi sutikti įvairių mokytojų, taip jie susipažįsta su gyvenimu, supranta, kad žmonės yra skirtingi. Vieni mokytojai labai griežti ir dėl to gerbiami, kiti su pasauliu supažindina atviriau, gal suteikia mažiau žinių, bet perteikia konkrečias patirtis. Ta įvairovė yra geriausia mokiniui“, – svarstė Š. Šabanovas.

Profesija, kurioje išmokstama spręsti problemas

Neretai manoma, kad pagrindinis mokytojo tikslas paruošti vaikus egzaminams. Akcentuojami balai, rezultatai, pasiekimai. Bet išties daug didesnė šios profesijos vertė – žmogaus auginimas ir pagalba sprendžiant vaikų problemas, kartais susijusias visiškai ne su pamokų turiniu, o su sudėtingais asmeniniais skauduliais. Laidoje aiškinamasi, kaip reaguoti į problematiškus ar sunkiai atsiveriančius mokinius. 

„Mokytojo tikslas turėtų būti ne perteikti žinias, o įkvėpti vaikus. Net ir ne pamokų metu mokytojai toliau mąsto, kaip suvaldyti klasę, kaip išspręsti konfliktinę situaciją, kaip įkvėpti abejingesnius mokinius. Šie gebėjimai spręsti sudėtingas situacijas, susitarti vėliau praverčia net ir išėjus iš mokyklos“, – mintimis dalinasi mokytojas Simonas.

Tuo tarpu Raseinių meru dirbantis buvęs mokytojas A. Bautronis dalinosi prisiminimais, kaip jis spręsdavo savo mokinių problemas, dirbdamas istorijos mokytoju.

„Matydamas vaikus, kuriems kažkas negerai, kažkas nesiseka, visada taikydavau metodą pasilikti juos po pamokų. Tuo metu su vienu ar keliais mokiniais mažiausiai kalbėdavom apie pamokas ar mokyklą. Kalbėdavom apie draugus, šeimą, laisvalaikį. Galų gale juos parveždavau iki namų. Taip atsiranda nepaprastai svarbus ryšys. Riba tarp mokytojo ir mokinio turi būti. Bet ta riba – tai ne baimė, o pagarba. Tuomet išsprendžiamos visos problemos“, – teigė A. Bautronis.

Apie būtiną ryšio kūrimą su moksleiviais kalbėjo ir Miša Jakobas, sukaupęs ilgametę mokytojavimo patirtį.

„Šiandienos vaikai iš tikrųjų turi daug rūpesčių ir problemų. Tam ir esi mokytojas, kad gebėtum skaityti iš akių, suprasti, kas slegia vaiką ir kuo jam gali padėti. Visada praeidamas pro susirūpinusį vaiką kviesdavau žmogiškai pasikalbėti. Prašydavau sakyti tiesą ir prisiekdavau padėti. Mokytojas turi būti tėviškas, mylėti vaiką, tuomet viskas bus gerai,“ – kalbėjo M. Jakobas.

Specialybė, kurios nesuvaidinsi

Mokytojo profesija yra įdomi ir tuo, kad joje sunku apsimesti, kuo nesi. Nuoširdumas, gebėjimas nuolat jausti jaunų žmonių gyvenimus, paprastumas – tai labai svarbios mokytojui savybės.

„Svarbiausia yra nebūti piktam, gerbti mokinį. Nepamiršti, kad visi buvome vaikais, nežiūrėti į moksleivius iš aukšto. Sugebėkim „įbristi“ į vaiko batus. Kuo mokytojai bus paprastesni, tuo bus didesnė darbo sėkmė. Vaikas labai greitai atskiria, ar tu esi nuoširdus. Vaidinti šioje profesijoje nepavyks. Turi parodyti savo širdį: pakviesti pietų, aplankyti ligoninėje, paklausti, kaip jaučiasi. Tai yra visų svarbiausia“, – pataria mokytojas Miša.

M. Jakobui pritaria ir mokytojas Andrius, prisimindamas bendrystės ir nuoširdumo darbe rezultatus.

„Su sunkesnėmis klasėmis rezultatų turi siekti kartu, „sirgti“ už savo mokinius. Sakyti, kad ne jūs turite padaryti, ne jūs turite pasiekti, bet mes kartu susiimkime, padarykime, susitvarkykime, viskas bus gerai. Turi pats parodyti, kodėl tai yra naudinga ir reikalinga. Tada vaikai stengiasi dėl savęs, įgyja motyvaciją“, – sako A. Bautronis.

S. Šabanovas atkreipė dėmesį, kad ne mažiau svarbu išgyvendinti savybę tarpusavyje lyginti mokinius ir klases. Lyginimasis su kitais dažniausiai atneša daugiau žalos nei naudos. Turi atrasti savitą mokinio „cinkelį“, skatinti vaiko autentiškumą, atrakinti asmenybę.

Lyderystė – natūrali mokytojo savybė

Toliau laidoje pašnekovai aptaria lyderystės svarbą mokytojo profesijoje ir kaip lyderystė šiame darbe pasireiškia.

„Jei tu ateini į mokyklą ir joje dirbi bent keletą metų, jautiesi gerai, vadinasi savyje natūraliai turi lyderio savybių. Ir, beje, tą lyderystę perduodi mokiniams, demonstruoji, kaip reikia elgtis skirtingose situacijose. Juk kiekvienas mokinys turi savo iššūkių. Lyderio pareiga yra pakalbinti, bendrauti, išgirsti ir padėti, bet ne išspręsti. Mokytojas turi duoti įrankius“, – savo įžvalgomis dalinasi S. Šabanovas.

Tinklalaidės vedėja Raseinių rajono mero Andriaus pasiteiravo, ar yra didelis skirtumas būti lyderiu klasėje ir vadovauti visam miestui?

„Mano paties pamokos, kaip žmogaus, kaip mokytojo man labai praverčia dabartinėse pareigose. Kuomet mokai – labai daug išmoksti. Pamokų metodus naudoju ir šiandienos darbe. Reikėdavo „uždegti“ 30 mokinių bendram tikslui. Šiandien turiu susitikimus su darbuotojais, gyventojais, kurie kartais ateina nepatenkinti, pikti. Reikia rasti raktinį žodį, kurį panaudojus turi suteikti viltį, sukelti pasitikėjimą, kad viskas bus gerai, įkvėpti darbams,“ – lyderystės ypatybėmis dalijosi Raseinių meras.

Įvaizdis taip pat nėra paskutinėje vietoje, norint pasiekti, kad tavimi pasitikėtų mokiniai, bendradarbiai, kad taptum aplinkiniams autoritetu.

„Mokytojas yra klasės „influenceris“. Kiekvienas sakinys, kiekvienas tavo pasakytas žodis turi labai didelę reikšmę. Turime būti labai atsargūs, apmąstyti savo žodžius. Reikia mokytis visą gyvenimą, stebėti nuostabų pasaulį, tada gali būti ir mokytoju, ir meru, ir premjeru“, – kalbėjo M. Jakobas.

Mokytojas – supermenas. Iš kur gauti galių?

Artėjant rugsėjui jaudulį jaučia ne tik moksleiviai. Jauni mokytojai, po studijų keliaujantys į mokyklas, į savo pirmąsias klases, pas pirmuosius auklėtinius jaudinasi gerokai iš anksto: ar mokėsiu sudominti? Ar susibendrausim? Ar pavyks susitarti? Šie ir kiti klausimai kirba daugelio pradedančiųjų mokytojų galvose. Tad penktojoje projekto „Mokysiu“ tinklalaidėje apie tai, iš kur mokytojai semiasi jėgų, kalbėjosi jauni mokytojai ir jų dėstytojai bei mentoriai.

Pokalbio metu apie jauno mokytojo pirmąsias dienas mokykloje kalbėjosi VDU Švietimo akademijos Pradinio ugdymo pedagogikos absolventas, būsimas Švietimo vadybos magistrantas, mokslo ir menų mokyklos „Taškius“ pradinių klasių mokytojas Darius Savickas ir VDU Švietimo akademijos dėstytoja, Pradinio ugdymo pedagogikos ir ankstyvosios užsienio kalbos bakalauro programos koordinatorė, Europos mokyklų ikimokyklinio ir pradinio ugdymo inspektorė prof. dr. Daiva Jakavonytė-Staškuvienė.

Ir kitas jaunos mokytojos ir mentorės „duetas“ – Vilniaus inžinerijos ir technologijų licėjaus pradinių klasių mokytoja Eglė Rimkienė ir jos mentorė Jovita Ponomariovienė, Vilniaus inžinerijos ir technologijų licėjaus direktorė, pradinių klasių mokytoja metodininkė.

Kodėl pasirinkote mokytojo kelią?

Tiek jaunųjų mokytojų, tiek jų mentorių laidos vedėja pirmiausia paklausė tradicinio tinklalaidės pradžioje dažnai skambančio klausimo: kaip pasirinkote mokytojo profesiją?

Eglė Rimkienė pasakojo, jog kaip daugelis baigiančių mokyklą 12-tokų nežinojo, kokią profesiją reikės pasirinkti. „Baigdama mokyklą žinojau, jog norėčiau dirbti su jaunimu, ir mane patraukė Kūrybinių industrijų studijos. Deja, pasimokiusi kelis mėnesius, pajutau, jog tai visai ne mano vieta. Dėl daug metų vykdytos skautų veiklos supratau, jog noriu būti mokytoja, todėl pasirinkau ir įstojau į pedagogikos studijas“, – pasakoja E. Rimkienė.

Tuo tarpu Darius pasidalijo savo istorija, kurioje noras tapti mokytoju jį lydėjo nuo mažens. „Mano norą tapti mokytoju žinojo pradinių klasių mokytoja ir istorijos mokytoja. Abi motyvuodavo rinktis jų specializaciją. Ir dabar pabendrauju su savo pradinių klasių mokytoja, pasidalijame naujienomis. Ji išdavė, jog visada žinojo, kad tapsiu mokytoju, tačiau skatino gerai įvertinti šį sprendimą. Džiaugiuosi, kad pasirinkau pirmu numeriu stoti ir studijuoti pedagogiką“, – prisiminimais dalijosi D. Savickas.

Dabar VDU Švietimo akademijos dėstytoja dirbanti profesorė Daiva Jakavonytė-Staškuvienė pasakojo, jog norėjo būti mokytoja jau nuo dešimtos klasės. Tačiau, jai renkantis profesiją, universitetų stojimo sistema buvo visai kitokia – jauniems žmonėms reikėdavo laikyti tiek mokyklos, tiek stojamuosius egzaminus, įstoti į pedagogiką buvo daug norinčiųjų, todėl tai nebuvo lengvas uždavinys. „Aš pati esu iš pedagogų šeimos, mano abu seneliai buvo pradinių klasių mokytojai ir iš septynių anūkų esame penki pedagogai“, – savo istorija dalijosi profesorė.

Apie stojimą į pedagogiką pasakojo ir Vilniaus inžinerijos ir technologijų licėjaus direktore dirbanti Jovita Ponomariovienė, kuri taip pat prisiminė, koks sudėtingas stojimo į aukštąsias mokyklas procesas buvo anksčiau, kai reikėjo laikyti daug skirtingų sričių egzaminų. „Aš taip pat pati būdama pradinių klasių mokinė jau žinojau, jog norėsiu būti būtent pradinių klasių mokytoja, nors šeimoje neturėjome nei vieno pedagogo kelią pasirinkusio asmens. Todėl savo norą galiu pavadinti pašaukimu, nes net ir šiandien neįsivaizduoju, ką galėčiau veikti, jeigu nebūčiau mokytoja“, – pasakojo J. Ponomariovienė.

Pirmoji pravesta pamoka – kokia ji buvo?

Išbandžiusi mokytojos padėjėjos pareigas, Eglė Rimkienė, tapusi jau „savarankiška“ mokytoja, prisiminė, kad pirmą kartą ateiti į klasę vesti pamokos nebuvo lengva. „Vaikai buvo gana priešiški, nes ateina kažkoks naujas žmogus į jų būrį, su jais reikėjo atrasti ryšį, susibendrauti – tai buvo didžiausias iššūkis“, – pasakojo E. Rimkienė.

Kitas jaunas mokytojas Darius pasakojo, kad mokytojui visą laiką kyla klausimų ne tik pradedant naujus mokslo metus, bet ir juos užbaigiant: „Visą laiką mąstai ir galvoji, kad ir baigiantis mokslo metams: ar visas žinias perdavei, perteikei, ar čia viską mes išmokom, ir panašiai. Visą laiką susimąstai apie tą prasmę: ar aš tikrai esu toks mokytojas, koks galvojau, kad būsiu, ar esu pakankamai naudingas. Tuomet geriausiai nuramina pokalbiai su kolegomis, kurie padrąsina, pasidalija savo patirtimi“, – pasakojo D. Savickas.

Mentorystės programa mokyklose – kas tai?

Vilniaus inžinerijos ir technologijų licėjaus direktorė Jovita Ponomariovienė pateikė mentorystės apibrėžimą. „Mentorystė – tai patyrusio pedagogo ir pradedančiojo mokytojo ilgalaikis bendradarbiavimas. Kai mokytojas tampa mentoriumi, jis padeda jauniesiems kolegoms, pataria, ieško sprendimų būdų, kartu siekia, kad pradedantysis mokytojas profesiškai tobulėtų. Jaunam, tik mokyklos slenkstį peržengusiam mokytojui kyla daug klausimų. Mes mokykloje turime įvadinę savaitę, naujų mokytojų mokymus, ten mokytojai susipažįsta su pačia mokykla, joje vyraujančia tvarka, požiūriu ir pan. Kartu su mokytojais renkamės ir kartu planuojame metus, aptarime planus, per tokius bendrus susibūrimus jaunieji mokytojai gauna daug atsakymų į jiems rūpimus klausimus“, – savo patirtimi dalijosi J. Ponomariovienė.

Profesorė Daiva Jakavonytė-Staškuvienė džiaugėsi daug metų plėtojama mentorystės programa, kurios užuominų buvo jau prieš daugiau kaip 15 metų. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos darbo grupėse ypatingai daug daroma, kad mentorystė būtų išplėtota, taptų nebe savanorystės pagrindais, o praktiškai įgyvendinama mokyklose. „Dabar, rengiant pedagogų karjeros modelio sąrangą, siekiama, jog mentorystė taptų kaip viena iš pareigų pažengusiems mokytojams. Tuomet, kai bus aprašyti praktiniai žingsniai, tada tuos dalykus mes galėsime pajusti dar labiau. Turbūt ne vienas mokytojas papasakos, jog mokyklose būna paskirtas mentorius, tačiau tai dažnai būna savanoriškas darbas, nors tai labai svarbi ir atsakinga sritis. Todėl labai svarbu pasiekti, jog šis darbas būtų oficialiai įtraukiamas į pedagogo darbo krūvį, kad tai nebūtų savanorystės pagrindais grįsta praktika“, – pasakojo D. Jakavonytė-Staškuvienė.

Kokias jaunų mokytojų baimes padeda įveikti mentorius?

Vilniaus inžinerijos ir technologijų licėjaus pradinių klasių mokytoja Eglė Rimkienė ir jos mentorė Jovita Ponomariovienė tinklalaidėje pasakojo, kaip svarbu jaunam mokytojui nebijoti klausti ir aiškintis visus kylančius sunkumus. „Kiek atsimenu per tuos metus, kai Jovita buvo mano mentorė, aš dažnai eidavau net po kelis kartus per dieną klausti, ar teisingai elgiuosi vienoje ar kitoje situacijoje. Kadangi esu žmogus, kuris mėgsta viską išsiaiškinti, man tai buvo didelė paskata ir pagalba“, – savo patirtimi dalijosi E. Rimkienė. Taip pat pašnekovė pasakojo, jog, ateinant dirbti į naują mokyklą, viena iš kylančių baimių – tai klausimas, ar pavyks pritapti prie kolektyvo ir susibendrauti. Šiems klausimams taip pat labai pasitarnauja mentorius ir jo patarimai.

Jovita Ponomariovienė teigė, jog mentoriavimas yra itin svarbus, ir ji visuomet stengiasi šiai veiklai teikti prioritetą. „Man, kaip mentorei ir kaip mokyklos vadovei, yra labai svarbu, kad mokytojas klaustų, kad išsiaiškintų, kas jam svarbu. Jeigu pas mane ateina mokytojas klausti, aš tuomet, kad ir ką bedaryčiau, padedu į šalį dokumentus ir turiu mokytojui atsakyti, nes jeigu neatsakysiu, mokytojas gali antrą kartą ir nebeateiti. Mentorystė padeda jauniems mokytojams išlaikyti ir ugdymo kokybę, ir klasės mikroklimatą, bendravimą su tėvais, ir atsakyti į daug rūpimų klausimų“, – teigė J. Ponomariovienė.

Patarimai būsimiems mokytojams: kas yra svarbiausia?

Antroje laidos dalyje mokytojai dalijosi patarimais visiems būsimiems mokytojams, kurie svarsto ir nerimauja artėjant rugsėjo pirmajai ir klausia savęs, iš kur gauti supergalių?

Pradinių klasių mokytojas Darius pasakojo, jog svarbiausia daryti tai, ką vaikams pažadi. „Jeigu nori būti autoritetas ir pavyzdys vaikams, tai labai svarbu išpildyti tai, ką pasakei. Pačios pirmos rugsėjo savaitės vienos svarbiausių, nes vaikai tave vertina, ar tu ištesėsi pažadą, ar padarysi, ką pasakei, todėl svarbu nusistatyti ribas ir jų laikytis. Taip pat būti nuoširdžiu, jeigu nežinai, geriau tai pripažinti, pasakyti, kad mokytojas turi pasidomėti ir tik tada gali vaikams atsakyti į visus jiems kylančius klausimus“, – pasakojo D. Savickas.

Vilniaus inžinerijos ir technologijų licėjaus direktore dirbanti Jovita pateikė net keletą svarbių patarimų mokytojams. „Aš jauniems pedagogams palinkėčiau daugiau pasitikėjimo savimi, nes aukštosios mokyklos suteikia daug kokybiškų metodinių žinių, psichologinių žinių, aišku, kad kiekvienas mokytojas susidurs su daug iššūkių su vaikais, su tėvais, įvyks daug neplanuotų dalykų, tačiau reikia pasitikėti, nemeluoti, būti nuoširdžiam ir tada tikrai viskas pavyks“, – patarimus jauniesiems mokytojams pateikė J. Ponomariovienė.

 

Ateitį pasitinkant: kaip atrodys mokytojo profesija po 4 metų?

Projekto „Mokysiu“ ketvirtoji tinklalaidė kviečia pokalbiui kiek futuristine tema. Įsivaizduokime netolimą ateitį. Kaip vyks pamokos po ketverių metų? Kokie pokyčiai laukia mokytojų bendruomenės? Ar toks trumpas laiko tarpas gali sąlygoti ryškius pokyčius? Ko tikėtis moksleiviams?

Prognozuoti ateitį mėgino švietimo, mokslo ir sporto viceministras, bendrojo ugdymo srities specialistas Ramūnas Skaudžius ir du abiturientai – Kauno „Saulės“ gimnazijos abiturientė Eglė Tauraitė ir Rokas Bašinskas iš Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos. Abu moksleiviai neilgai trukus užvers mokyklos duris, bet žada į ją sugrįžti mokytojo „kailyje“, po ketverių metų.

Kaip gimė idėja tapti mokytoju

Tinklalaidės pradžioje vedėja Rasa Jusionytė uždavė tradicinį klausimą pašnekovams, kaip kilo mintis tapti mokytojais, kodėl mokyklą baigiantys Rokas ir Eglė nusprendė savo gyvenimą susieti su mokykla.

Abiturientė iš Kauno pasakojo nusprendusi tapti mokytoja 5-6 klasėje. „Aš turėjau daug gerų pavydžių, turėjau labai gerus mokytojus, kurie mokėdavo sudominti. Būdama vyresnėse klasėse supratau, jog mokytojai formuoja asmenybes, mane tai labai sužavėjo, įkvėpė, pati noriu prisidėti prie ateities, todėl, tikiuosi, tapsiu mokytoja“, – pasakojo E. Tauraitė.

Rokas sakė, jog sudalyvavęs mokytojus rengiančios aukštosios mokyklos projekte, kuriame sutiko įkvepiančias asmenybes, apsisprendė tapti mokytoju, labiausiai pašnekovą įkvėpė jo mėgstamiausias mokytojas Mindaugas Nefas.

Viceministras pasakojo, jog pats sprendimą tapti mokytoju priėmė jau būdamas daug vyresnis. „Aš apsisprendžiau tapti mokytoju baigdamas bakalauro studijas. Ir man taip pat tai atrodė prasminga, tai buvo sritis, kurioje galėjau save realizuoti“, – savo keliu į pedagogiką dalijosi R. Skaudžius.

Paklaustas, ar gali prisiminti tą momentą, kai suprato, jog mokytojo kelias jam, pasidalino įdomia istorija. „Tai buvo vakaras, rašiau baigiamąjį darbą. Žinojau, kad noriu studijuoti magistrantūroje ir žinojau, kad noriu pradėti dirbti. Tuo metu kaip tik pradėjo rinkti pirmąją „Renkuosi mokyti“ grupę. Išgirdau per televiziją reklamą ir joje skambėję žodžiai labai tiko man. Kviečia iššūkiai, kviečia padėti kitam išmokti, įkvėpti. Tai tobulai man tiko, todėl nusprendžiau pabandyti. Mokytojo profesija yra tokia, kad gali išauginti sparnus kitam. Būtent tai mane įkvėpė rinktis šį kelią“, – pasakoja R. Skaudžius.

Viceministras taip pat papildė, jog dažnai gyvenimas viską sudėlioja į savo vietas, kai darai, kas tau patinka, kai dirbi ir stengiesi nuoširdžiai.

Kaip keičiasi švietimo sistema?

Abiturientams Eglei ir Rokui pasidalinus, kokių lūkesčių jie turi ateidami į pedagogikos studijas, Ramūnas Skaudžius trumpai papasakojo apie numatomus švietimo sistemos pokyčius ir prioritetus.

„Iš tiesų, pokyčių yra labai daug, galėtume labai ilgai kalbėti. Bet pirmiausia – apie pedagogikos studijas. Šiuo metu yra išlaikomi trys pagrindiniai keliai „ateiti“ mokytojui į mokyklą. Tai yra pedagoginės studijos, gretutinės studijos bei papildomos profesinės studijos tiems, kas jau yra įgiję kurios nors srities bakalauro diplomą ir nori tapti mokytojais. Pačios studijos keičiasi, jos modernėja. Universitetai modernizuoja ugdymo bazę, sudaromos sąlygos išvykti į užsienį. Daugiau žiūrima į bendradarbiavimą su mokyklomis.

Mokyklos lygmeniu taip pat apstu pokyčių. Jau treti metai vykdomas projektas, kuomet atėjęs į mokyklą jaunas mokytojas gauna mentorių, padedantį jam stiprėti kaip mokytojui. Taip pat naujam, tik atėjusiam į mokyklą, pedagogui suteikiama daugiau valandų pasiruošimui vesti pamokas“ – kalbėjo R. Skaudžius.

Ar mokytojas ateities profesija?

Pokalbio temai pasisukus apie ateitį ir mokytojo profesiją, abiturientai Rokas ir Eglė pasidalino savo mintimis, kokias mokykla gali būti ateityje.

„Mokytojas yra visko pagrindas. Manau, kad nuo mokytojo priklauso visos kitos sritys. Šita profesija viena iš svarbiausių ir be jos visas „namas“ gali sugriūti. Ateities mokykloje, be abejo, bus naudojamos technologijos, tačiau, manau, per ketverius metus viskas drastiškai nepasikeis, galbūt vėliau ateityje, tik abejoju ar tikrą bendravimą ir ryšį galėtų pakeisti nuotolinis mokymas“, – pasakoja R. Bašinskas.

Viceministras papasakojo apie vykstančius pokyčius mokyklose, kaip po truputį ji keičiasi ir tobulėja.

„Keičiasi metodai. Pamažu turime pakeisti aktyvaus asmens pamokoje vaidmenį ir jį „nuimti“ nuo mokytojo ir perduoti mokiniams, daugiau įtraukti į darbą grupėse, projektus. Vis daugiau mokyklose atsiranda technologijų, kuriamas ir pildomas skaitmeninis turinys. Technologijos „ateina“ į mokyklas. Mokytojui irgi nereikia bijoti pasakyti, kad aš kažko nemoku ar nesuprantu. Kai tu aiškiniesi kartu su mokiniais, ryšys irgi sustiprėja“, – teigia R. Skaudžius.

Paklaustas, kokia bus mokykla po ketverių metų, viceministras sakė, jog tikisi, kad ji bus dar atviresnė, reikalaujanti individualaus priėmimo prie kiekvieno mokinio, su daugiau technologijų.

Ar tikrai galiu būti mokytoju? Atsako studentai ir dėstytojai

Mokytojo profesija, ko gero, viena atsakingiausių. Juk geras mokytojas gali užauginti visavertę asmenybę ir, atvirkščiai, kartais pedagogams nepavyksta padrąsinti talentingų vaikų, atrasti teigiamas sunkaus elgesio moksleivių puses. Tad, renkantis mokytojo specialybę, natūraliai kyla klausimas – ar tikrai galiu būti mokytoju?

Trečiojoje projekto „Mokysiu“ tinklalaidėje atsakymų į šį klausimą ieškojo VDU Švietimo akademijos edukologijos krypties doktorantė, dėstytoja, buvusi pradinių klasių mokytoja Ingrida Mereckaitė, VU Vaikystės pedagogikos III kurso studentas Vaidotas Janulis ir VDU Švietimo akademijos Mokomojo dalyko pedagogikos – anglų kalbos pedagogikos ir antrosios užsienio kalbos II kurso studentas Domantas Žukauskas.

Apsisprendimas tapti mokytoju

 Šiuo metu jau dėstytoja dirbanti buvusi pradinių klasių mokytoja Ingrida Mereckaitė tinklalaidėje pasakojo, jog mokytoja norėjo būti nuo mažumės.

 „Galbūt sprendimą tapti mokytoja nulėmė, jog mano artimoje aplinkoje buvo žmonių, pasirinkusių mokytojo kelią. Dar vaikystėje mokytojavimas man atrodė kaip svajonių darbas. Lygiai tą patį galvoju ir šiandien“, – su šypsena prisimena I. Mereckaitė.

Tuo tarpu Domantas, pokalbio metu išdavęs, jog šio klausimo, kaip sugalvojo tapti mokytoju, itin nemėgsta, teigė, jog šį kelią pasirinko natūraliai.

 „Galbūt būsiu labai nepopuliarus, sakydamas, kad tie pirmi žingsniai pasirinkimo link buvo dar mokykloje. Ko gero, trečioje klasėje kilo mintis užaugus būti mokytoju, o tam įtakos turėjo tuometinė anglų kalbos mokytoja, kuri sužavėjo savo charizma, gebėjimu sudominti vaikus bei interaktyviais sprendimais pamokų metu“, – savo pasirinkimą komentavo D. Žukauskas.

Vaidotas Janulis pasakojo, jog dėstytojai dažnai klausia studentų, kodėl pasirinko šią profesiją, tačiau atsakymą pateikti ne visada yra lengva.

 „Mano pasirinkimas atėjo vos ne instinktyviai. Manyčiau, jog dvylika klasių pabaigęs žmogus jau neblogai save pažįsta ir, žinodamas, kokias savybes turi, kokie jo elgesio bruožai, gali rinktis kelią, kuris jam tinkamiausias. Aiškumas atėjo tuomet, kai atradau, jog turiu daug empatijos ir man patinka kitiems padėti siekti jų tikslų“, – mintimis dalijosi V. Janulis.

Su studentais dirbanti Ingrida pakomentavo, jog pati dažnai „kankina“ savo studentus, klausdama, kodėl jie pasirinko pedagogikos studijas, kaip jie atėjo iki čia. „Ką rodo tyrimų rezultatai ir ką aš po paskaitų ciklo pasitvirtinu sau – daugelis būsimų mokytojų ateina į mokyklą ir jų vidinė motyvacija yra daryti įtaką kitiems. Ypač pradinių klasių mokytojai, kadangi šioje srityje pokytis dirbant su vaikais pasimato labai greitai“, – idėjas, kodėl jauni žmonės renkasi mokytojo kelią, komentavo I. Mereckaitė.

Kaip „atrakinti“ ir sudominti klasę vaikų

Paklausti, ar nebaisu stovėti prieš klasę vaikų, jaunieji pedagogai pasakojo, jog svarbiausia sau pačiam atsakyti į pagrindinius klausimus ir į sunkumus žvelgti kaip į pamokas sau.

„Mokytojo darbo specifika yra ta, jog baimę mes transformuojame į jėgą. Būna būsimų mokytojų, kurie pripažįsta, jog abejoja, ieško savęs. Tokiems žmonėms visada sakau, kad paklauskit savęs, ar galėsite kasdien penkias valandas stovėti ant scenos ir džiaugtis. Iš jūsų širdies turi „eiti“ šiluma, empatija, turite išmokti savotiškai „įeiti“ į vaidmenį, kuomet tu labai greitai mąstai, priimi sprendimus, operuoji informacija bei kalbi viešai. O, būtent, viešas kalbėjimas yra viena didžiausių baimių. Taigi, reikia mokėti baimę transformuoti į tą pozityvią energiją“, – savo patarimais jauniesiems pedagogams dalijasi I. Mereckaitė.

VDU Švietimo akademijos studentas Domantas pasakojo, jog iš kiekvieno vaiko galima kažką pasiimti. Tai labai paprasta tiesa, tačiau didysis klausimas, kaip reikia tą padaryti, kaip prieiti prie kiekvieno vaiko.

Dabar jau dėstytoja dirbanti Ingrida Mereckaitė pasakoja, jog studijas derino su darbu ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, tai leido geriau pažinti vaikus ir jų poreikius.

„Kai tik įstojau mokytis, kai būdavo praktikos, aš sukurdavau nerealius pamokų planus, ateidavau pas vaikus ir gaudavosi visiškas „šnipštas“, tai tiesiog neveikdavo. Aš analizuodavau, kas yra negerai, kodėl man nepavyksta. Ir aš supratau paprastą dalyką – aš nemoku kalbėti su vaikais. Dėl to aš įsidarbinau darželyje, kad galėčiau pažinti mažiausius vaikus, kad suprasčiau, kokių auklėtojų jie klauso, o kokių neklauso, kokios veiklos motyvuoja, skatina. Per tai aš analizavau vaikus.

Klausydavau paskaitų ir matydavau, kas realybėje vyksta, kokie metodai labiausiai veikia. Atėjusi į mokyklą dirbti, aš jau buvau atradusi save kaip mokytoją. Kaip aš stoviu, kaip aš drausminu vaikus, kaip aš pagiriu vaiką, kaip aš atpažįstu išdykusį vaiką, kuris dažniausiai yra jautrus vaikas, kuriam svarbu jaustis matomam ir svarbiam.

Kai dabar jau esu dėstytoja ir dirbu su studentais, džiaugiuosi, kad galiu padėti, pasidalyti patirtimi, nes dažniausiai mes mokom pozityvių dalykų, tačiau reikia kalbėti ir apie nesėkmes, kurios yra visiškai normalu. Svarbu studentui pasakyti, ką tada daryti, kaip priimti tai, kad tau neišeina“, – patarimus būsimiems pedagogams dalija I. Mereckaitė.

Šiuolaikinės pedagogikos studijos – kokios jos?

Visi trys pašnekovai pasidalijo įspūdžiais apie pedagogikos studijas.

„Daugėja asmenų, kurie nori persikvalifikuoti ir atranda save kaip mokytojus. Pastebiu, jog pedagogikos studijas renkasi žmonės su ypatinga motyvacija. Šiuo metu tikrai yra pasikeitę ir studentai, ir studijavimo forma.

Pripažinkime – Lietuva yra labai nevienalytė. Mokytojai, dirbantys Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, patiria vienokias problemas, regionuose dirbantys mokytojai – kitokias. Mano kaip dėstytojos užduotis – paskaitos metu sukurti tokią atmosferą, kad visi jaustųsi visaverčiais dalyviais ir būtų išgirsti“, – teigia I. Mereckaitė.

Vaidotas pasakoja, jog tai, ko tikėjosi iš studijų, pasitvirtino. „Kadangi studijuoju pradinį ugdymą, tai specifika tokia, jog tenka gilintis į skirtingas sritis, studijos įdomios, džiugina veiklų įvairovė“, – savo patirtimi dalijosi V. Janulis.

Kokios asmeninės savybės būtinos mokytojui

Pokalbiui pasisukus apie mokytojų savybes, pašnekovai kartojo, jog svarbu būti savimi ir nebijoti klysti, ieškoti, nuolat tobulintis.

„Aš visada skatinu savo studentus būti autentiškus, pasitikėti savimi, būti lyderiais ir yra vos keletas punktų, ką atėjęs į klasę turi su savimi atsinešti. Tai yra kultūra, susitarimai, taisyklės, kokį toną duosi klasėje. Bet kitas labai svarbus dalykas – tai nuolatos stebėti, kaip keičiasi vaikai, kokia yra komanda, kokia yra bendruomenė. Stebėjimas ir analizavimas – tai, ką nuolatos turi daryti mokytojas. Mano nuomone, labai svarbu išmokyti ne tik didaktinių dalykų, psichologijos subtilybių, bet ir išmokyti priimti nesėkmes, nes tai visiškai normalu“, – būsimus mokytojus drąsina I. Mereckaitė.

Tinklalaidės pašnekovai dalijosi mintimis, jog vaikai yra ugdomi per ryšį ir per santykį. Vienais etapais jis labai artimas, kitais – šaltesnis. Būnant mokytoju ypač svarbu būti vaikų draugu, bet ne „draugeliu“. Svarbu viduje nusistatyti ir išlaikyti ribas, kiek atvirauti su vaikais, ką sakyti, o ką apie asmeninį gyvenimą pasilikti sau.

„Man asmeniškai viena svarbiausių mokytojų savybių yra žmogiškumas, paprastumas, mokėjimas susikalbėti. Tokie mokytojai, kurie moka kurti ryšį, man kelia susižavėjimą.

Taip pat charizma yra viena iš savybių, kuri labai svarbi mokytojui. Mokėjimas vietoje ir laiku pajuokauti, taip padaryti trumpą pertraukėlę ir grįžti prie mokymosi proceso“, – mintimis apie mokytojams reikalingas savybes kalbėjo D. Žukauskas.

„Mokysiu“ tinklalaidės sugrįžo. Jei būti mokytoju – pašaukimas, gal neverta ir studijuoti?

Sakoma, kad mokytojais gimstama, kad tai pašaukimo reikalaujanti profesija, kad geras mokytojas jau būdamas moksleiviu žino – užaugęs sugrįš į mokyklą mokyti. Tad jei būti mokytoju pašaukimas, gal neverta ir studijuoti? Gal pakanka tik praktinių žinių? Jei ne – kur ir kaip galima mokytis?

Antroje „Mokysiu“ tinklalaidėje apie būdus tapti mokytoju kalbėjosi VDU Švietimo akademijos kanclerė, profesorė Lina Kaminskiene ir Vilniaus S. Nėries gimnazijos mokytojas Povilas Šklėrius.

Ar mokytojui būtinas pašaukimas?

Būna, kad suvokimas, ką nori studijuoti, ateina vos baigus mokyklą. Būna ir taip, kad jau studijuodamas suvoki, jog norisi kažko kito. Tiesa, pasitaiko, jog įgijęs specialybę supranti, kad nori mokytis toliau ar keisti kryptį.

Daugiausiai tokių alternatyvų turi pedagogikos specialybę įgyti svajojantys žmonės – jie gali rinktis pedagogikos bakalauro ar gretutines studijas, persigalvoję – griebtis metų trukmės profesinių studijų. Be to, įvairiausių galimybių siūlo ne tik didžiausi šalies universitetai, bet ir iniciatyva „Renkuosi mokyti“. Tačiau, kaip suprasti, kad tu tikrai turi pašaukimą būti mokytoju?

Profesorė Lina Kaminskienė paklausta, kaip reikia atpažinti mokytojo talentą pasakojo, jog talentas ir pašaukimas dar nėra viskas, nereikėtų pamiršti talentų puoselėjimo, bandymų atrasti gerąsias savo savybių puses.

„Kalbant su žmonėmis, girdime, kad jie jaučia pašaukimą, kad žmonės grįžta prie veiklos, kuri juos praturtina, kad tai, ką daro, jiems sekasi lengvai, galbūt neįdedant didesnių pastangų. Kartais tai vadiname talentu, kartais gabumu. Tada sakom, jog žmogus pašauktas daryti vieną arba kitą veiklą. Bet yra ir praktinė pašaukimo pusė. Nuo mažens galvojame, kad mes kažką veiksime šiame gyvenime, teks rinktis profesiją. Bandymas lankyti įvairius būrelius, savanorystės veiklos, įsitraukimas į skirtingus užsiėmimus – palengvina supratimą, į kurią kryptį esame linkę. Taigi, praktinė pašaukimo pusė pasireiškia paprasčiausių bandymų būdu“,– pasakoja L. Kaminskienė.

Vilniaus S. Neries gimnazijoje šiuolaikinių medijų mokytoju dirbantis Povilas Šklėrius paklaustas, ar jaučia mokytojo pašaukimą, teigė, jog – ne. Jam tiesiog patinka dirbti mokytoju ir smagu daryti tai, kas sekasi. Pašnekovas, dar studijuodamas Vilniaus universitete, prisijungė prie universiteto radijo stoties „StartFM“ ir 12 metų praleido ruošdamas laidas, kurdamas ir vadovaudamas radijo stočiai. Kaip pasakojo jaunas vyras, darbe teko atlikti savotiškai panašias į mokytojo funkcijas, galbūt dėl to nesijautė nuo mokytojavimo atitrūkęs, o pats „atėjimas“ į mokyklą įvyko natūraliai.

„Dirbdamas Vilniaus universitete su vienu projektu turėjau galimybę pasivažinėti po Lietuvos mokyklas. Aš vesdavau paskaitą vaikams apie komunikacijos iššūkius ir galimybes. Visuomet paklausdavau vaikų, ar medijų raštingumas yra integruotas į programas. Ir tada aš supratau, kad tai puiki niša, kurioje aš norėčiau išbandyti save ir tokį dalyką mokyti mokykloje“,– prisiminimais, kaip kilo mintis ateiti dirbti į mokyklą, dalinosi P. Šklėrius.

Mokymas – santykio su vaikais kūrimas

Pašnekovai sutartinai kartojo, jog mokymo procesas prasideda nuo mokėjimo prieiti prie kito, sugebėjimo sukurti su juo santykį.

VDU Švietimo akademijos kanclerė pasidalino mintimis, kad  pedagogės profesiją pasirinko dėl smalsumo, žingeidumo ir didelio noro suvokti mokymosi procesą.

„Mokymas – tai santykio kūrimas su kitais žmonėmis, tai – ne menka užduotis. Būtent žmonėms, kuriems patinka tas iššūkis, patinka prieiti prie kiekvieno, jį mokyti, kurti su juo santykį, tinka dirbti mokytojo darbą. Būtent tai mane patraukė renkantis pedagogo kelią – nebijoti rizikuoti, visą laiką ieškoti“, pasakoja – L. Kaminskienė.

Tuo tarpu Povilas Šklėrius mokytoju tapo įstojęs į programą „Renkuosi mokyti“, kuri, anot jo, buvo geras išbandymas tiek apimtimi, tiek intensyvumu, buvo puiki vieta gauti mokytojui reikalingų žinių.

Pedagogikos menas – kokių žinių reikia turėti norint būti pedagogu?

Paklausti, kokių žinių reikia turėti, norint atsistoti prieš klasę ir mokyti, pedagogai pasidalino savo idėjomis apie profesijos subtilybes ir kodėl nepakanka tik dėstomo dalyko išmanymo.

„Tu negali ateiti į klasę ir sakyti – štai mes dabar mokomės. Reikalinga išmanyti ir valdyti patį ugdymo procesą. Kaip dažnai būna su gabumu, jeigu jis nėra plėtojamas, vystomas, tai tas gabumas nunyksta. Taip ir šiuo atveju, jeigu mes žiūrėtume į mokytojo darbą, tai pašaukimo tikrai nepakanka. Mokytojui reikia išmanyti daugybę dalykų – psichologiją, reikia suvokti vaikų raidą, žinoti, ko tikėtis iš 10-mečio vaiko, o ko – iš 18 metų jaunuolio. Suprasti neuropsichologiją, kokius naudoti mokymosi tempus, kada reikia paspausti, kada reikia pajuokauti. Būtent tai yra pedagogikos menas“, – pasakoja L. Kaminskienė.

Povilas, prisiminęs baigtą „Renkuosi mokyti“ programą, pasakojo, kad būtent jos metu įgijo daug psichologijos žinių, kurių reikia mokytojui jo kasdieniame darbe.

Povilas paantrino profesorei Linai,  jog mokytojo darbe ypatingai svarbu žinoti kaip susikalbėti su 16-mečiu paaugliu, kaip užmegzti su juo ryšį.

„Mokytojo darbe itin svarbu, ar pavyksta sukurti tą tikrą, lygiavertį santykį su vaikais. Nes, turbūt, jei paklaustumėt bet ko, kam yra įsiminęs koks nors mokytojas, tai būtų tie mokytojai, kurie moka sukurti ryšį, kurie nežemina, moka bendrauti, suprasti“, – pasakoja P. Šklėrius.

Kokie egzistuoja būdai tapti mokytoju?

Šiandien jaunuoliai, svajojantys tapti mokytojais, turi net kelias galimybes. Tiesiausias kelias – stoti į pedagogikos bakalauro studijas. Abiturientai šiuo metu gali rinktis iš daugiau kaip pusšimčio įvairių studijų programų: nuo vaikų darželio auklėtojo iki informacinių technologijų mokytojo. Taip pat galima tapti ir kelių dalykų mokytoju iš karto, nors studijuojama pagal vieną studijų programą.

Be to abiturientai gali pedagogikos studijas rinktis kaip gretutines. Tai yra modelis, kai žmonės įstoja ne į pedagogiką, bet pavyzdžiui į matematiką, kaip į pagrindinę kryptį, bet lygiagrečiai jie studijuoja ir gilinasi į pedagogikos sritį ir ateityje gali būti mokytojais.

Galimybę studijuoti pedagogiką turi ir jau įgiję kitą bakalauro laipsnį, t.y. planuojantys dirbti mokykloje gali per vienerių metų studijas įgyti pedagogo kvalifikaciją.

Paklaustas kas veda į priekį ir skatina eiti mokyti, Povilas Šklėrius atsako, jog noras būti geresniu mokytoju.

„Geras mokytojas, manau, turi tas pačias savybes, kokių reikia ir geram vadovui. Tu turi planuoti laiką, jeigu gerai moki vesti pamokas, tau pavyks moderuoti ir susirinkimus darbe. Kompetencijos, kurios reikalingos mokytojui, pravers bet kokiam kitam darbe. Dirbant mokytoju galima padaryti pokytį bent vienoje mokykloje. Gerai yra turėti norą kažką pakeisti bent vienoje srityje, prisidėti prie vertybių perdavimo, ateities visuomenės kūrimo“, – pasakoja P. Šklėrius.

„Mokysiu“ tinklalaidės sugrįžta. Pirmoji tema - vasariška: ar lieka mokytojui laisvo laiko?

Projekto „Mokysiu“ tinklalaidžių ciklas sugrįžta! Visą vasarą, kiekvieną ketvirtadienį pasirodys net 10 tinklalaidžių, kurios supažindins su pačiais ryškiausiais, įdomiausiais mokytojais, mentoriais, dėstytojais, aktyviais pedagogikos mokslų studentais ir kitomis įdomiomis asmenybėmis.

Pašnekovai pasakos, ką reiškia būti mokytoju, sugriaus ne vieną stereotipą ir garantuos, kad mokytojas – daugiau nei profesija.

Jauni mokytojai, kaip ir daugelis kitas profesijas pasirinkusių asmenų, po darbo gyvena aktyvų gyvenimą, nori turėti kokybiško laisvo laiko savo hobiams, pomėgiams.

Kaip surasti laiko ne tik pamokoms, administravimui, namų darbams, užklasinėms veikloms, bet ir laisvalaikiui? Pirmojoje laidoje savo patirtimi ir patarimais dalinosi VDU Švietimo akademijos lietuvių filologijos absolventė, Vilniaus Valdorfo mokyklos lietuvių kalbos mokytoja, VDU Švietimo akademijos lietuvių kalbos ir kultūros kursų kitakalbių dėstytoja, poetė, Birutė Black ir Raseiniuose istorijos mokytoju dirbantis, viešajai įstaigai „Atrask Raseinius“ vadovaujantis keliautojas, vietinio turizmo specialistas ir tiesiog aktyvus žmogus Arnas Zmitra.

Mokytojo profesijos pasirinkimas

Vieni mokytojais trokšta tapti nuo mažens, kiti jais tampa netikėtai ir neplanuotai. Laidoje dalyvavę pašnekovai dalinosi prisiminimais, kaip tapo mokytojais ir kokie pojūčiai užplūdo žengiant į mokyklą pirmą kartą.

Birutės kelias tapti mokytoja buvo netradicinis. Pradėjusi užsieniečius mokyti lietuvių kalbos,

Birutė tapo mokytoja, kuri ne tik moko lietuvių kalbos ir literatūros, bet ir rašo poeziją.

„Mano kaip pedagogės kelias prasidėjo nuo užsieniečių mokymo ir mentorystės, kadangi man patiko bendrauti su studentais iš viso pasaulio. Tai buvo nuostabi galimybė bei tapo pirmaisiais pedagogės žingsniais“, – savo atsiradimą mokykloje prisimena B. Black.

Kitas tinklalaidės dalyvis – Arnas, šiuo metu mokytojaujantis gimtuosiuose Raseiniuose, pasakoja, jog mokytojo kelią pasirinko įkvėptas savo mokytojo pavyzdžio.  

„Tapimas mokytoju nebuvo netikėtas. Save galėčiau pavadinti „autoriteto“ auka, kadangi pasekiau istorijos mokytojo pavyzdžiu ir pasirinkau pedagogo profesiją. Dabar dalinuosi vienu kabinetu su savo buvusiu istorijos mokytoju. Buvę mano mokytojai tapo kolegomis“, – pasakoja A. Zmitra.

Aktyvi veikla ir domėjimasis skirtingais dalykais praturtina

Mokytoja Birutė Black įsitikinusi, jog sėkmingam ir laimingam gyvenimui svarbu neapsiriboti tik viena veikla. Juk galima turėti ir vystyti keletą hobių, savanorystės krypčių, jas derinti.

„Rašau eilėraščius nuo mokyklos laikų. Kai įstojau į universitetą išgirdau apie literatų draugiją ir į ją nuėjau. Nuo tų laikų pažįstu dabar jau žinomus šiuolaikinius poetus, kartu dirbame literatūros lauke, todėl galiu lengvai pasikviesti rašytojų į pamokas, pabendrauti su moksleiviais. Vaikams smagu pamatyti, kad poetai yra tokie patys žmonės kaip ir mes, o ne kažkur skrajojantys padebesiais su XIX amžiaus kostiumais ir plunksnomis kišenėse“,  – pasakoja B. Black.

 

Kolegės mintims pritaria ir mokytojas Arnas, kuris pasidalino idėja, jog šiuolaikinio mokytojo žavesys atsiskleidžia per jo veiklą ir papildomą domėjimąsi skirtingomis sritimis:

„Šiuolaikinis mokytojas jau turi daryti daugiau nei tik dėstyti savo dalyką. Jeigu mokytojas kitoks, domisi skirtingais dalykais, tai praturtina jo mokymą, įkvepia kūrybiškumui. Jeigu gali apimti daugiau gyvenimo sričių ir tai „parnešti“ į mokyklą, perteikti pamokų metu, tai suteikia daug pozityvių pokyčių mokykloje“, – pasakoja A. Zmitra.

Mokytojo misija šiandien

Abu pašnekovai sutartinai kartojo, jog šiuolaikinio mokytojo misija nebėra tik perteikti informaciją. Dabar jos yra apstu – turime internetą, galima pasitelkti ir naudoti skirtingus informacijos šaltinius. Šiuolaikinio mokytojo misija yra padėti atsirinkti informacijos gausoje, išmokti ją vertinti, reflektuoti, ieškoti priežasčių, atrasti sąsajas.

„Simboliška būti laidoje su istorijos mokytoju, todėl, kad pati istorija tarsi literatūros „pusseserė“, be kurios būtų sudėtinga gilintis ir nagrinėti. Tam tikrus literatūros kūrinius sudėtinga skaityti, nesuprantant istorinio konteksto. Todėl man atrodo turėtų būti daugiau bendradarbiavimo tarp skirtingų disciplinų“, – pasakoja B. Black.

 

Mokytojas Arnas pritarė, jog šiais laikais ypač svarbus mokytojų bendradarbiavimas bei įvairių pamokų integracija.

„Šiais laikais mokytojas turi matyti plačiau nei tik vieną savo dėstomą dalyką. Savo pamokose, aš taip pat niekaip negaliu „išvengti“ literatūros, rašytojų, geografijos, biologijos ir kitų mokslo sričių, kurios persipina. Jeigu mokytojas sugeba palaikyti ryšį, domėtis, tada ir pati pamoka tampa įdomesnė“, – pasakoja A. Zmitra.

Ar lieka mokytojui laisvo laiko ir kaip neperdegti

Mokytoja Birutė teigė, jog kalbant apie laiko planavimą galima vartoti posakį, kuo turi mažiau laiko, tuo daugiau spėji. Mokytojo darbas nėra monotoniškas, galbūt dėl to pavyksta nuveikti daugiau.

Arnas pritarė, jog kai esi mokytojas ir dirbi su vaikais, tarsi visada esi „veiksme“.

„Kad ir po darbo, vis tiek svarstai, kaip paįvairinti pamoką, galbūt kokį svečią pasikviesti, ką įdomaus vaikams pateikti, kaip pristatyti. Norint neperdegti svarbu gerai pailsėti ir skirti laiko sau. Mano receptas – poilsis ir miegas“, – teigė A. Zmitra.

Atsakydami į klausimą, ar lieka mokytojui laisvo laiko, abu mokytojai nusijuokė, klausdami, nelyginant ką laikysime laisvalaikiu?

„Man kartais pats darbas yra kaip savotiška laisvalaikio forma. Tarkim išeiti į žygį su vaikais yra lygiai toks pats laisvalaikis. Tu vedi neformalią pamoką, bet esi gamtoje, mėgaujiesi grynu oru, bendrauji su vaikais, grožiesi žaliuojančia gamta. Bet, be abejo, reikia poilsio, laiko sau, atgauti jėgas. Aš stengiuosi taip susiplanuoti savo veiklas, kad to laiko pakaktų, kad atrasčiau galimybių keliauti, atrasti naujas vietas“, – pasakoja A. Zmitra.

 

Arnui pritarė ir mokytoja Birutė, taip pat susiplanuojanti laiką taip, kad jo užtektų ir pomėgiams.

„Džiaugiuosi atradusi MO muziejaus mokytojo pasą, kuris suteikia galimybę mokytojui lankytis MO muziejuje nemokamai. Tai toks gražus paskatinimas. Man patinka lankytis muziejuose, važiuoti į mišką, būti gamtoje, kurenti laužus, susitikti su artimaisiais, keliauti skaityti bei dalintis literatūriniais atradimais su kitais“, – pasakoja B. Black.

Ar įmanoma pasirinkti profesiją?

Kol vieni ilgai suka galvą, kokią profesiją pasirinkti, kiti drąsiai žengia jau išmintais savo tėvų, senelių ar tetų takais. Tos pačios giminės dinastijų galima rasti bene visose srityse, o šiandienos tinklalaidėje „Mokysiu“ bus kalbama apie vieną iš jų – mokytojų. Ar šeimoje turint ne vieną mokytoją nuo mažens kirba mintis, jog ir tu galiausiai stovėsi prieš klasę? Ar nebaisu neišpildyti giminėje esančių pedagogų lūkesčių?

O kas moko Juos – mokytojus?

Mus moko mokytojai, o kas moko juos? Šiandien su šiais žmonėmis – mokytojų mokytojais – ir kviečiame susipažinti. Jie naujausioje „Mokysiu“ tinklalaidėje šmaikščiai ir laisvai papasakojo, kaip atrodo mokytojų rengimo procesas, kaip kraunamas būsimųjų pedagogų žinių bagažas, kaip šiandien atrodo mokytojų studijos.

Pirmosios mokytojystės patirtys

Norint būti geru savo srities specialistu, turėti didelį žinių bagažą – tiesiog būtina. Vis tik jas įsisavinti įmanoma vieninteliu būdu – išbandžius praktikoje. Šiandien „Mokysiu“ tinklalaidėje bus kalbama apie pirmuosius pasibandymus būti mokytojais – būsimųjų pedagogų praktikos galimybes. Kaip atrodė jų pirmoji pamoka? Kokios yra praktikos galimybės? Ar praktika užsienyje, tarptautinė patirtis šiandienos mokytojui – būtina?

Paradoksalu: žmonės, praleidžiantys ne vienerius metus drauge – didžiausia paslaptis!

Jeigu gerai pagalvotumėte, ar prisimintumėte, ką veikia jūsų lietuvių kalbos mokytoja? O matematikos? Paradoksalu – žmonės, kurie daugiausia šneka, su mumis praleidžia ne vienerius metus, dažniausiai mums yra didžiausia paslaptis. Nežinome, ką jie mėgsta, ką veikia laisvalaikiu. Galbūt vienas jų mokosi japonų kalbos, o kitas – puikiai groja gitara?

Būsimųjų mokytojų studentiškas gyvenimas: kokias galimybes atveria universitetai?

Turbūt niekam nekyla klausimas, ką studentai veikia universitete. Juk akivaizdu – klauso paskaitų. Tačiau kaip dar savo laisvą laiką galima išnaudoti universitete? O gal šiandien studentiškas gyvenimas siejamas tik su linksmybėmis? Naujojoje „Mokysiu“ tinklalaidėje būsimosios pedagogės pasakojo apie veiklą studentų atstovybėse, dainavimą chore, mainus programas bei kitas galimybes. Ką tai duoda joms kaip būsimoms pedagogikos specialistėms? Kokias galimybes atveria?

Studijų ringas: pedagogika vs. kitos studijos

Šiandien mokytojas turi ne tik kūrybiškai vesti pamokas, bet ir mokėti prieiti prie kiekvieno mokinio, būti pasiruošęs spręsti įvairias iškilusias „krizes“, gebėti bendrauti net su neklusniausiais. Todėl pedagoginės studijos neįsivaizduojamos be dalykų didaktikos, kalbų mokymosi, praktikų, psichologijos žinių. Kuo pedagoginės studijos išsiskiria iš kitų? Kaip šiandien ruošiami mokytojai? Ar studijos spėja „bėgti“ kartu su besikeičiančiu pasauliu?

Šiuolaikinių mokytojų portretai: vieni – nuo vaikystės svajoję apie šią specialybę, kiti – netikėtai atradę mokytojystę

Mokytojai per savo karjerą kalba nesuskaičiuojamą kiekį valandų, tačiau beveik niekada apie save. Kodėl jie pasirinko šį profesinį kelią – ar tai nulėmė jų asmeninės savybės, o gal – akademiniai pasiekimai? Ar patys jie buvo stropūs mokiniai? Visi atsakymai į klausimus – iš pačių mokytojų lūpų.

Mokytojas: profesija ar pašaukimas?

Charizmatiškas, inovatyvus, kūrybiškas, lankstus, lyderis – tik keli žodžiai, apibūdinantys šiuolaikinį mokytoją. Dažnai žodį „mokytojas“ lydi ir kitas – „pašaukimas“. Tačiau kada pašaukimas aplanko? Gal visa tai įgyjama studijų metais? Su kokiais iššūkiais susiduria net labiausiai savo darbui atsidavę šios profesijos atstovai? Juk pamokos vedimas prieš klasę – tarsi aktoriaus pasirodymas teatro scenoje.

Apie kelius, kaip tapti pedagogu: būtent šioje srityje prasideda pokyčiai

Pedagogo profesija prisideda prie svarbių pokyčių visuomenėje, todėl ji tikrai nėra lengva, bet neabejotinai prasminga ir įdomi – skirta svajojantiems įkvėpti ir ugdyti jaunąją kartą.

Nusprendė patys mokiniai: nori, kad jų mokytojas būtų kūrybiškas ir lankstus lyderis

Ar sutiktumėte, kad mokytojo profesijoje kūrybos yra tiek pat, kiek mene? O su tuo, kad mokytojas – lyderis, einantis kartu su savo mokiniais? Šiandien daug kalbama apie tai, kad mokytojas turi būti savo auklėtinių draugu, kartu spėti bėgti su įvairiausiomis pažangiomis technologijomis, tačiau puoselėti ir mokinių pagarbą bei autoritetą.

Naujos kartos studijos VU pedagogikos studentams atveria unikalias galimybes

Pedagogo profesija prisideda prie svarbių pokyčių visuomenėje, todėl ji tikrai nėra lengva, bet neabejotinai prasminga ir įdomi – skirta svajojantiems įkvėpti ir ugdyti jaunąją kartą.

Turintieji aukštąjį išsilavinimą pedagogais gali tapti per metus

Neretai manoma, kad įgijusieji bakalauro ar magistro išsilavinimą gali rinktis iš dviejų tolesnių kelių – tęsti akademinę mokslinę veiklą trečiojoje studijų pakopoje arba siekti karjeros aukštumų svajonių darbovietėje. Tačiau įgijusiems mokykloje dėstomų sričių, tokių kaip chemija, fizika, kalbos, istorija ir kitos, išsilavinimą Vilniaus universitetas (VU) siūlo ir trečiąjį kelią – vienerių metų profesines pedagogikos studijas (PPS), suteikiančias galimybę įgytomis žiniomis ir sukaupta patirtimi dalytis ugdant Lietuvos moksleivius.

Pedagogo profesija studentės akimis: „Mokytojas prisideda prie geresnės ateities kūrimo“

Ugdymo mokslus pasirenkantys abiturientai ne tik motyvuoti, bet ir tiki pedagogo profesijos prestižu. Nepaisant visų šiame darbe laukiančių iššūkių, visuomenės požiūrio ir nuolat eskaluojamos šios profesijos prestižiškumo temos, jauni pedagogai į viską žvelgia optimistiškai.

Nauja studijų programa – specialioji pedagoginė pagalba, kurios absolventų nekantriai laukia Lietuvos įstaigos

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje pradedama vykdyti nauja bakalauro studijų programa – „Specialioji pedagoginė pagalba“. Į ją, su aukščiausiais balais įstojusiems studentams, bus skiriamos universiteto finansuojamos studijų vietos ir 300 Eur kasmėnesinės stipendijos.

Tik pagarbūs ir motyvuoti pedagogai gali išugdyti savimi pasitikinčias asmenybes

Jaunas vaikinas Ignas Gaižiūnas niekada neplanavo būti mokytoju, tik norėjo išbandyti save mokykloje ir studijuodamas Vilniaus universiteto (VU) fizikos magistrantūroje įsidarbino Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijoje.

Po karinės tarnybos mokytojos keliu pasukusi Fausta: klasė – kaip būrys, naudoju daug taktinių manevrų

Fausta Bagdonaitė ir Arturas Ševeliova apie privalomąją karinę tarnybą ir vaikų mokymą.

Šimtukininkai: „O kas sakė, kad į pedagogikos studijas stoja ne geriausi?“

Pastaraisiais metais daug kalbama apie mokytojo profesijos prestižą. Kas jį nulemia? Kaip į pedagogikos studijas pritraukti geriausius Lietuvos abiturientus? Tiek Vyriausybė, tiek universitetai, mokyklų vadovai ir visuomenė suka galvas, kaip mokytojo profesiją padaryti patrauklia gabiausiems moksleiviams.

Turintieji aukštąjį išsilavinimą pedagogais gali tapti per metus

Neretai manoma, kad įgijusieji bakalauro ar magistro išsilavinimą gali rinktis iš dviejų tolesnių kelių – tęsti akademinę mokslinę veiklą trečiojoje studijų pakopoje arba siekti karjeros aukštumų svajonių darbovietėje. Tačiau įgijusiems mokykloje dėstomų sričių, tokių kaip chemija, fizika, kalbos, istorija ir kitos, išsilavinimą Vilniaus universitetas (VU) siūlo ir trečiąjį kelią – vienerių metų profesines pedagogikos studijas.